Ūkininkų ūkiuose iškraunamos azoto trąšos

ir galvojama apie augalų tręšimo schemas. Ką reikia prisiminti, naudojant azoto trąšas.

Dalis azoto trąšų, kurias ūkininkai išberia, nepatenka ten, kur reikia. Prieš patekdamas į augalus jiems prieinamoje formoje, brangus azotas paprasčiausiai dingsta, pirmiausiai dujų pavidalu išgaruoja iš dirvožemio. Kitos priežastys: išsiplovimas ir denitrifikacija (azotas dirvožemyje virsta dujomis). Šiuos procesus galima apriboti, naudojant stabilizatorius ar preparatus, didinančius azoto trąšų efektyvumą.

Išgaravimas. Tai ypač svarbu bandantiems naudoti karbamidą, žinome atvejų, kai karbamido naudojimas žiemkenčių tręšimui buvo labai skatinamas. Tačiau karbamidas pradeda irti tik patekęs ant dirvos, nes dirvožemis nebūna sausas. Kai tik karbamidas susiliečia su drėgnu dirvos paviršiumi ir ureazės fermentu, prasideda reakcija, kurios metu išsiskiria amonis ir anglies dvideginis. Reakcijos metu atsiradęs amonis būna dujinis. Kai reakcija vyksta dirvos paviršiuje, amonio dujos išmetamos į orą. Toks greitas išgaravimas – viena iš pagrindinių azoto nuostolių priežasčių. Augintojai, nežinodami šių procesų, paprasčiausiai praranda dalį savo investicijų. Mokslininkai sako, kad azoto nuostoliai vidutiniškai gali siekti 30 – 40 proc. Reikia pagalvoti, kad mokėti reikia už 10 padėklų trąšų, o derlingumą formuos tik – 6 iš jų, 4 paleisim į orą. Tokiais atvejai rekomenduojame trąšas įterpti arba naudoti priemones, didinančias jų efektyvumą. Tai liečia ir populiarųjį KAS.

 Išsiplovimas. Dirvožemis ir nitratai veikia, kaip magnetai. Skirtingi poliai vienas kitą traukia. Amonio forma dirvožemyje turi teigiamą krūvį, dirvožemio krūvis – neigiamas. Pritraukimo efektas ir leidžia augalams įsavinti azotą. Tačiau teigiamai įkrauto azoto kiekis dirvožemyje nieko nereiškia, nes dirvožemyje yra daugybė amonio azotą ardančių mikroorganizmų ir paverčiančių jį į nitratus. Nitratai – puikus maisto augalams šaltinis, tačiau nitratai turi neigiamą krūvį. Tai reiškia, kad jį atstumia taip pat neigiamą krūvį turintis dirvožemis. Nitratai „neprilimpa“ prie dirvožemio dalelių ir su krituliais greitai keliauja gilyn. Drėgmė paprasčiausiai išplauna nitratus į gilesnius sluoksnius, jei augalų šaknų sistema silpna, nitratai tiesiog jas pralenkia. Tai ir yra išplovimas. Azoto išsiplovimas – ne tik didelė žala ūkininkams dėl azoto nuostolių, bet nitratai patenka į gruntinius vandenis ir tai ne pats geriausias atvejis aplinkai.

Denitrifikacija. Net patekus trąšoms į dirvožemį, nitratai gali būti prarasti dėl denitrifikacijos. Nitratai – kai kurių dirvožemio mikroorganizmų maistas. Mikroorganizmų išgyvenimui reikalingas deguonis. Jei jiems nepakanka deguonies, jie pradeda naudoti deguonį iš nitratų. Proceso metu NO3 molekulė praranda deguonį ir tampa N2 molekule. Tai – dujos, lengvai tirpstančios ore. Denitrifikacijos problema išryškėja perteklinės drėgmės atveju, o šiemet ko jau ko, bet drėgmės dirvožemyje netrūksta. Denitrifikacija dažniau pasireiškia molinguose dirvožemiuose. Išbertos ar išlaistytos trąšos bus efektyvios, jei pavyks išsaugoti amonį ir amonio nitratą bei suvaldyti jų destrukcijos dirvožemyje procesus.

Mokslininkai daug dirba šiuo klausimu. Visais laikais buvo pabrėžiama, kad augalų produktyvumas, didele dalimi, priklauso nuo mitybos azotu. Vidutiniškai kilogramas azoto veikliosios medžiagos, taikant įprastinę technologiją, atsiperka 6 kg grūdų, o intensyvių technologijų fone – 8 – 10 kg. Kadangi šiais metais manome, kad dėl išsiplovimo galima netekti apie 30 proc. azoto, dėl išgaravimo – apie 16 proc., o mikroorganizmai kai kur gali „pagrobti“ dar apie 10 proc. azoto. Dėl to įvertinę daugiametę patirtį šiais metais žiemkenčių pasėliuose, kur susidarys dirvos paviršiuje pluta, pirmiausiai rekomenduojame apipurkšti vienu iš preparatų: Ormin K plus arba Supermax, kad dirvožemio mikroorganizmai supurentų plutą. Įvertinus dirvožemio būklę, galėsime rekomenduoti ir bakterinių preparatų.